triuškis

triùškis sm. (2) 1. KI676, K, BS147, MitVI, CCXXXII(Nd), L, Rtr, NdŽ, KŽ, E, Trg žr. 1 triušis: Įejau vieną sykį į tvartą, pamačiau triuškiùs beguliant Rsn. Triùškio męsos tik gali valgyti Dov. Triùškis ilgoms ausims Prk. Naujosios miestelyje vagys vieną naktį įsisuko i triuškių staldą prš. 2. prk. apie bailų žmogų: Triuškiai būtų K. ir M., jeigu jie atsisakytų [muštis] M.Katk.